Lietuviai nuo senovės kovo 10 dieną minėjo 40-ties paukščių dieną, kuri simbolizavo mūsų krašto paukščių sugrįžimą, kas kaimo žmogui būdavo rodikliu planuoti ar net pradėti kasmetinius ūkio darbus. Etnografai ir gamtininkai mano, jog „40-ties paukščių diena“ taip pavadinta, nes apytikriai tiek įprastų (paprastam žmogui pažįstamų) paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų. Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima. Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais. Tačiau, bet kuriuo atveju, ši data siejama su masiniu paukščių parskridimu. Šių metų ankstyva pavasario pradžia tikrai pateisino šią etnokultūrinę datą – šiai dienai į Lietuvą sugrįžo kiek daugiau nei keturiasdešimt rūšių – belieka stebėtis mūsų protėvių pastabumu.

Šiais metais, vasario 17 dieną, vieni iš pirmųjų pasirodė pavasario šaukliai – dirviniai vieversiai, iškart po pasirodžiusių tikrųjų pavasario pranašų – kovų, kurie Kauną masiškai užplūdo jau savaitę anksčiau. Paprastųjų pempių būreliai laukuose stebimi nuo vasario vidurio, o šiuo metu pavieniai paukščiai ar poros visur užsiima teritorijas apie laukuose, o ypač arimuose, susiformavusias balutes. Vieversiai jau įprasti arimuose, o jų artima giminaitė – lygutė – gieda pajūryje ir pietų Lietuvoje. Pietiniuose rajonuose karveliai uldukai ir amaliniai strazdai poromis maitinasi pamiškės laukuose, kas rodo, jog jie jau pasirinko veisimosi teritorijas, nors dažnai kartu besimaitinančių smilginių strazdų dar nematyti – jie pasirodė tik keliose šalies vietose.

Gana ankstyvas gervės klyksmas girdėtas vasario 12 d. Kauno rajone laukuose prie Žiebiškio miško, o šiuo metu jau jos stebimos daugelyje Lietuvos vietų, kur laukuose galima pamatyti tiek jų poras, tiek traukiančių paukščių būrelius. Gulbės giesmininkės taipogi jau ieškosi perėjimo vietų nuo Druskininkų iki Šiaulių savivaldybių, nors vandens telkinius dar kausto ledas. Šį savaitgalį pasirodė pieviniai kalviukai, nendrinės startos. Šiuo metu stebimi parskrendantys rudagalviai, sidabriniai kirai, keršuliai, ir varnėnai, nuo ledo atsilaisvinusiuose vandens telkiniuose, kartu su didžiosiomis antimis, turškiasi atskridusios cyplės, rudagalvės kryklės, smailiauodegės antys.

Smailiauodegė antis (Anas acuta). Mariaus Čepulio nuotrauka. www.birdpix.lt

Smailiauodegė antis (Anas acuta). Mariaus Čepulio nuotrauka. www.birdpix.lt

Miškuose ir parkuose girdėti pirmųjų juodųjų strazdų melodingos giesmės, laukuose geltonųjų startų patinai pasidalino veisimosi teritorijas, o gyvenvietėse nedrąsiai balsus rodo varnėnai, kuriuos dažniau dar pamatysi laukuose. Didieji kormoranai ir kovai pradeda tvarkytis lizdus savo kolonijose, nors pastarųjų giminaičiai – pilkosios varnos ir kuosos, dar laikosi būriais – panašu, kad artimiausiu metu dar nesiruošia perėti. Bet toks skirtumas neretai stebimas lyginant migruojančių ir sėslių paukščių sezoninius ciklus, kuomet sėsliems ar klajojantiems paukščiams labiau būdingas pastovesnis sezoninis ciklas nei migrantams, kurių atskridimo terminai gali ženkliai svyruoti ir stipriai priklauso nuo klimatinių sąlygų. Dėl šios priežasties tuokvietėse dar neaktyvūs kurtiniai, tetervinai, jerubės dar neužsiėmę teritorijų.

Tuo tarpu paukščių rojuje – Nemuno deltoje – į užliejamas pievas kasdien plūsta vis daugiau sparnuočių, daugumoje vandens paukščių.  LOD stebėtojai praneša, kad užliejamose pievose, be įvairių rūšių ančių, stebimi gulbių giesmininkių, pilkųjų, želmeninių ir baltakakčių žąsų pulkai. Jie pasirodo ir kitose šalies vietose, ypač pietinėje Lietuvoje.
Savaitgalį jau matyti perkūno oželiai ir baltosios kielės šią savaitę leidžia tikėtis sulaukti ir pirmųjų į Lietuvą sugrįžtančių baltųjų gandrų.

Lietuvos ornitologų draugijos informacija

Komentarai
Google GmailEmail