Paukščių žiedavimo pradžia Lietuvoje

(Tęsinys, pradžia „Paukščių žiedavimas (1)“ 2014-05-28))

Lietuvoje sistemingai paukščius žieduoti pradėjo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. birželio 7 d. – Vytauto Didžiojo universitetas) Zoologijos institutas (kabinetas)[1] prof. T. Ivanausko iniciatyva 1929 m. Dažnai sistemingo paukščių žiedavimo pradžia Lietuvoje siejama su Ventės rago ornitologinės stoties įkūrimu, tačiau tai netiesa. 1929 m. rugsėjį Ventės rage buvo pradėta tik daugiau mažiau reguliariai stebėti paukščius, o čia žieduoti imta metais vėliau – 1930 m.

Buvęs profesoriaus bendradarbis Jonas Šeštokas (1910–1986) 1939 m. žurnale „Gamta“ rašė, kad 1929 m., t. y. jau pirmaisiais sistemingo paukščių žiedavimo Lietuvoje metais, „prof. T. Ivanausko pastangomis [...] buvo suorganizuotas žieduotojų ratelis ir Lietuvoje. Žiedavimo darban buvo įtraukti visi tie, kurie turėjo palinkimo ir sugebėjimo būti šiame darbe produktingi, pradedant profesoriais ir baigiant ūkininkais, bei mokyklinio amžiaus vaikais.“

Iki šiol yra išlikusi pirmoji „Paukščių žiedavimo knyga“, kurioje ranka surašyti 1929 m. žieduotų paukščių duomenys. Iš šios knygos sužinome, kad tais metais įvairiose Lietuvos vietose paukščius žiedavo 31 asmuo. Tarp jų ir pats prof. T. Ivanauskas, ir vėliau žinomu ornitologu tapęs Antanas Vaitkevičius (1905–1968). Tais metais iš viso buvo sužieduota 380 paukščių, priklausančių 26 rūšims. Dauguma jų – dar neskraidantys jaunikliai ir tik 19 paukščių, priskiriamų 7 rūšims, buvo jau užaugę. Daugiausia buvo sužieduota varnėnų (170 iš 380 sužieduotų sparnuočių). Tai liudija, kad sistemingai paukščiai imti žieduoti Lietuvoje 1929 m. pavasarį.

Pradžioje visi paukščiai Lietuvoje buvo žieduojami vien tik vokiškais Vogelwarte Rossitten žiedais, kuriuos prof. T. Ivanauskui atsiųsdavo iš Rasytės ornitologinės stoties. Su šios stoties vedėjais daktaru J. Tynemanu (Johannes Thienemann, 1863–1938) ir daktaru E. Šiucu (Ernst Schüz, 1901–1991) profesorius palaikė dalykinius ryšius. Lietuviški žiedai su įrašu „UNIVERSITÉ KAUNAS LITHUANIE“ (B, C, D ir E serijų žieduose) ir su įrašu „UNIVERSITÉ LITHUANIE“ (F ir G serijų žieduose) buvo pagaminti ir pradėti naudoti 1931 m.

Lietuvos paukščių žiedavimo centras buvo Lietuvos universiteto Zoologijos institutas (kabinetas) Kaune, vėliau ir iki dabar – Kauno zoologijos muziejuje, kuris 1970 m. pabaigoje buvo pavadintas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejumi.

Pradžioje dažniausiai buvo žieduojami žmogaus kaimynystėje gyvenantys paukščiai – varnėnai, šelmeninės kregždės, baltieji gandrai. Iš 16 653 paukščių, sužieduotų per pirmuosius penkerius metus (1929–1933), varnėnų buvo sužieduota 8 019, šelmeninių kregždžių – 1 721, baltųjų gandrų – 1 094. Šių trijų rūšių paukščiai sudaro 65 proc. visų per tą laikotarpį sužieduotų sparnuočių, kurie priklausė 105 rūšims.

Išnagrinėjus paukščių žiedavimo Lietuvoje rezultatus, minėtini keletas įdomesnių faktų apie per pirmuosius penkerius sistemingo paukščių žiedavimo metus sužieduotus paukščius. Per tą laikotarpį sužieduotas vienas dar neskraidantis sakalo keleivio (Falco peregrinus) jauniklis – pirmas ir vienintelis per visus 80 sistemingo paukščių žiedavimo Lietuvoje metų. Sužieduoti ir trys didieji ereliai rėksniai (Aquila clanga) (žinoma, jei žieduotojai nesuklydo nustatydami tų paukščių rūšį, bet tai tikrai nepatikrinama) – taip pat vieninteliai iki šiol. Palyginti daug sužieduota pempių (Vanellus vanellus) – 758, žalvarnių (Coracias garrulus) – 101, kuoduotųjų vieversių (Galerida cristata) – 58 (gali būti, kad tarp jų buvo ir dirvinių vieversių, kuriuos žieduojant neteisingai nustatyta rūšis). Tiek daug šių paukščių nesužieduota nė per vieną vėlesnį penkerių metų laikotarpį. Tai neturėtų stebinti, nes pempių Lietuvoje labai sumažėjo, žalvarniai beveik išnyko, o kuoduotieji vieversiai, atrodo, jau visai išnyko. Akivaizdu, kad iš žiedavimo duomenų galima spręsti ir apie paukščių gausumo pakyčius.

Ventės rago ornitologinės stoties įkūrimas

Ventės ragas – į Kuršių marias pietų pietvakarių kryptimi nusidriekusio apie 5,5 km ilgio pusiasalio smaigalys. Šią vietovę vokiečiai vadino Vindenburgu (Windenburg, Windenburger Ecke). 1360 m. Kryžiuočiai čia buvo pastatę pilį, bažnyčią. Iš šių statinių jau beveik nieko nelikę, išskyrus marių dugne dar vis randamas ir jau šimtmečius marių vandens skalaujamas plytas. Bet iki šių dienų čia tebestovi mūrinis švyturio pastatas su prisišliejusiu švyturio prižiūrėtojui skirtu mūriniu namu. Mūrinis švyturys čia pastatytas 1863 m. vietoje nuo 1837 m. stovėjusio medinio švyturio su alyvine lempa. Dabar Ventės rago švyturys su gyvenamuoju namu yra paskelbtas Valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Rytiniu Kuršių marių pakraščiu kasmet migruoja daugybė pietvakarių kryptimi skrendančių sausumos paukščių. Pro čia eina viena vadinamojo Baltosios–Baltijos jūrų paukščių migracijos kelio šakų (kita šaka driekiasi Kuršių nerija). Dauguma šių paukščių neišvengiamai atsiduria Ventės rage. Šią vietą, kaip labai puikią, tiesiog nepakartojamą vietą migruojantiems paukščiams stebėti, atrado Ventės rago švyturio prižiūrėtojas Mikas Posingis (1887–1951). Švyturio prižiūrėtoju M. Posingis pradėjo dirbti 1924 m. birželio 1 d. Tame nuostabiame gamtos kampelyje jis buvo ir pirmasis nuolatinis paukščių stebėtojas, ir pirmasis jų žieduotojas[2].

M. Posingis atsiminimuose rašo, kad pirmaisiais metais paukščių gyvenimas jam mažai rūpėjo, nors jų daugybė atkreipė dėmesį. Intensyvi paukščių migracija, pirmiausia labai gausiai traukiantys varnėnai, vis labiau ir labiau domino švyturio prižiūrėtoją. Apie didžiulius varnėnų pulkus, kuriuos stebėdavo ankstyvais rytmečiais birželio ir liepos mėnesiais, jis pranešė Rasytės ornitologinei stočiai (apie Rasytėje įkurtą pirmąją pasaulyje ornitologinę stotį Vogelwarte Rossitten rašyta 2009 m. antrajame „Žurnalo apie gamtą“ numeryje). Netrukus iš stoties darbuotojo E. Šiuco jis gavo atsakymą. M. Posingis išsiuntė dar vieną laišką. Atsakyme į antrąjį laišką buvo rašoma, kad kitais metais, t. y. 1930 m., reikia rasti galimybę pradėti varnėnus žieduoti.

Vieną 1929 m. rugsėjo pavakarį, grįžęs iš Kintų[3], M. Posingis rado svečią. Tai buvo E. Christoleitas (E. Christoleit), iš Rasytės atsiųstas stebėti rudeninės paukščių migracijos. M. Posingis rašo: „Kadangi aš labai domėjausi tuo reikalu, tai visą savo laisvą laiką praleidau bendradarbiaudamas su Christoleitu ir daug ko iš jo išmokau.“ Po keturiolikos dienų E. Christoleitą pakeitė studentas M. Šneteris (M. Schnetter), o šį dar po keturiolikos dienų – studentas V. Riupelis (W. Rüppell). Šie faktai neabejotinai įrodo, kad reguliarūs paukščių migracijos stebėjimai Ventės rage pradėti 1929 m. rudenį. Taigi, tikrai galima teigti, kad 1929 m. rugsėjis gali būti laikomas Ventės rago ornitologinės stoties (arba paukščių stebyklos, kaip tais laikais buvo vadinama) įkūrimo data. Tiesa, jokio oficialaus dokumento, skelbiančio apie stoties įkūrimą, matyt, nebuvo, bet juk ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia, kad būtent tais metais ten pradėti reguliarūs ornitologiniai stebėjimai. Beje, viena naujienų agentūra, bene kasmet kovo 3 dieną primenanti, kad būtent tą dieną 1929 m. buvo įkurta Ventės rago ornitologinė stotis, pateikia nevisiškai teisingą informaciją.

Kaip ir kada buvo užmegzti ryšiai su Kauno universitetu, su prof. T. Ivanausku, M. Posingis, deja, nei prisiminimuose, nei kituose mums žinomuose šaltiniuose nieko nemini. Bet tokie ryšiai buvo beveik nuo pat pradžios. Tai liudija šie švyturio prižiūrėtojo prisiminimų žodžiai: „1930 m. pavasarį aš gavau pirmuosius 600 žiedų iš Rasytės ir 150 žiedų iš Kauno Universiteto.“ Tiesa, žurnalistas B. Aleknavičius prieš tris dešimtmečius paskelbtame straipsnyje mini, kad M. Posingis apie savo stebėjimus parašė prof. S. Kolupailai, o atsakymo susilaukė iš prof. T. Ivanausko. Ko gero, nuo taip ir užsimezgė ryšys su prof. T. Ivanausku ir Lietuvos universitetu.

1930 m. pavasarį, M. Posingiui gavus 150 žiedų iš Kauno universiteto ir 600 iš tiesiai iš Rasytės ornitologinės stoties, Ventės rage pradėti žieduoti paukščiai. Visi žiedai, tiek gauti iš Rasytės ornitologinės stoties, tiek gauti iš Kauno, buvo vokiški su įrašu Vogelwarte Rossitten, nes tais metais lietuviškų paukščių žiedų dar nebuvo. Visais tais žiedais M. Posingis sužiedavo dar neskraidančių varnėnų jauniklius. Į šį darbą, kaip jis pats rašo savo prisiminimuose apie darbą Ventės rage, buvo įtraukęs vietinį mokytoją ir vyresnius moksleivius. Jau liepą švyturio prižiūrėtojas gavo ir pirmuosius pranešimus apie Ventės rage aptiktus žieduotus varnėnus.

1930 m. M. Posingį aplankė Rasytės ornitologinės stoties vedėjas E. Šiucas (vietoje J. Tynemano pradėjęs eiti vedėjo pareigas 1929 m.). Jis pasiūlė tinklais gaudyti suaugusius paukščius ir juos žieduoti. M. Posingiui iškilo problema, iš kur gauti tinklus paukščiams gaudyti, kaip jie atrodo.

1931 m. po apmąstymų jis sukonstravo savo pirmąją gaudyklę iš trijų žuvims gaudyti tinklų ir pradėjo gaudyti bei žieduoti suaugusius paukščius, t. y. jau gebančius laisvai skraidyti. Gaudyklė buvo 8 m ilgio, 4 m aukščio, o jos anga („ryklė“) – 8 m pločio. Tais metais buvo sugauta ir sužieduota 1 016 varnėnų ir 1 200 „mažų paukštelių“ (žiedavimo formuliaruose buvo užrašyta tiksli kiekvienu žiedeliu sužieduoto „smulkaus paukštelio“ rūšis). 1932 m. jis turėjo jau dvi gaudykles, kurios buvo didesnės nei pirmoji. 1935 m. buvo pasiektas savotiškas rekordas – sužieduoti 19 246 paukščiai, priklausantys 72 rūšims.

Pradžioje visoje Lietuvoje paukščiai buvo žieduojami vokiškais Vogelwarte Rossitten žiedais. 1931 m. pradėjus gaminti lietuviškus žiedus, vokiškų atsisakyta ir sunaudotas tik jų likutis. Ventės rage ir toliau dauguma paukščių buvo žieduojami vokiškais žiedais, kuriuos M. Posingis gaudavo iš Rasytės ornitologinės stoties. Vokiškais žiedais čia buvo žieduojama daug daugiau paukščių nei lietuviškais gal ir dėl to, kad lietuviškų žiedų tiesiog stigo. Apie finansinius sunkumus, dėl kurių, ko gero, trūko lietuviškų žiedų, prof. T. Ivanauskas užsimena publikacijoje, kurioje apžvelgiamas paukščių žiedavimas Lietuvoje 1933 m. O žiedų Ventės rage reikėjo daug, nes svarbiausia ornitologinės stoties darbo kryptis nuo pat pradžių buvo paukščių žiedavimas.

Dar viena priežastis, dėl kurios Ventės rage per visą pirmąjį jos veiklos dešimtmetį daug daugiau paukščių buvo žieduojama vokiškais nei lietuviškais žiedais, tikriausiai buvo tai, jog paukščių žiedavimu ir apskritai ornitologiniais stebėjimais (kadangi ši straipsnių serija yra apie paukščių žiedavimą, tai kita stoties veikla nebus aptariama) Ventės rage buvo labai suinteresuoti ir vokiečiai. Jie M. Posingį aprūpindavo ne tik vokiškais žiedais, bet ir tinklais, literatūra apie paukščius. Rudeninės migracijos laikotarpiui iš Rasytės į Ventės ragą buvo siunčiami ornitologai. Čia atvykdavo ir kitų sričių gamtininkai bei ornitologai mėgėjai. Viename Vokietijoje leidžiamame ornitologijos žurnale Rasytės ornitologinės stoties 50-mečiui skirtoje publikacijoje rašoma, kad „Vokiečių ornitologų draugija „atrado“ M. Posingį ir jo stotį 1933 m.“

Iki 1944 m. rudens M. Posingis su talkininkais Ventės rage sužiedavo apie 84 tūkst. paukščių, priklausančių 104 rūšims. Daugiausiai jų buvo sužieduota 1930–1938 m. Po Klaipėdos krašto okupavimo 1939 m., o po to ir karui šėlstant, Ventės rage paukščiai buvo žieduojami ir toliau, bet negausiai ir tik vokiškais žiedais.

Paukščių žiedavimas nebuvo vienintelė M. Posingio veikla. Tai jis darydavo greta kito darbo, kurį savo prisiminimuose apibūdina lakoniškai: „Ėjau vandens kelių tarnybą ir oro stebėtojo pareigas, turėjau matuoti vandens ir ledų lygį, įspėti apie audras.“

Nors M. Posingis vylėsi, kad iki 1947 m. sužieduos savo šimtatūkstantąjį paukštį, bet tam išsipildyti nebuvo lemta. 1944 m. jis turėjo dvi galimybes: pasitraukti į Vakarus arba būti sušaudytam. Jis su šeima pasitraukė į Vakarus, ir visi paukščių žiedavimo, jų stebėjimo darbai Ventės rage kuriam laikui nutrūko.

Štai kaip savo įspūdžius, patirtus 1938 m. spalį pirmą kartą apsilankius Ventės rage, 1939 m. žurnalo „Gamta“ straipsnyje „14 dienų Ventės rage“ aprašo Jonas Šeštokas:

„V. D. Universiteto Zoologijos kabineto vedėjas prof. T. Ivanauskas komandiravo mane į Ventės ragą pralekiančių paukščių stebėti bei žieduoti. Aš čia ne tik pirmą kartą pamačiau mūsų žymiausią paukščių žiedavimo bei stebėjimo vietą, bet ir pirmą kartą susidūriau su šios srities darbu. [...] Čia jau apie 10 metų gyvena p. M. Posingis, kuris ne tik švyturį prižiūri, bet žieduoja ir stebi pralekiančius paukščius. Šis paukščių mylėtojas mokslui yra daug pasidarbavęs. [...] Aš turėjau garbės su šiuo vyru ne tik susipažinti, bet ir būti jo mokiniu. [...]

Tinklai numegzti iš stiprių, suktų, tinklinių siūlų. Mezgimo skylės 25–29 mm didumo, todėl pro jas paukštis nepralenda. Šiuo tinklu, lyg kokia skraiste, aptiesiami krūmokšniai, prisegant jį prie žemės. Jo plotis yra apie 15–18 m, taip, kad pirmą krūmokšnį nuo viršaus iki žemės apgaubia. Nuo pirmo apgaubto krūmo tas tinklas gaubia žemesnius ir pagaliau baigiasi laiba rankove, kaip bučium (varža), prie kurio yra dėžė su stikliniu langeliu. Aplamai gaudomo tinklo forma primena didelį sūrmaišį arba laibėjantį, krūmais priaugusį tunelį. Paukštis, patekęs į šio „tunelio“ pirmąjį krūmą, baidomas skrenda į sekančius – žemesnius – ir pagaliau patenka į bučių, o iš čia į dėžę, kuri iš tinklo pusės tučtuojau uždaroma, – ir paukštis jau sugautas.

Daug įdomumo teikia pats paukščių baidymas į tinklus. Čia reikia turėti šalto kraujo ir praktikos. Nors ir šaltos buvo dienos, bet, kol įpratau, reikėjo paprakaituoti. [...] „Medžioklei“ pasibaigus, sugauti paukščiai žieduojami.“

Iš J. Šeštoko įspūdžių sužinome, kad žiedai ant paukščio kojos, bent jau Ventės rage, tuo metu buvo užspaudžiami… dantimis. Štai citata iš jo straipsnio: „uždedama ant kojos žiedas ir dantimis apspaudžiamas taip, kad tarp kojos ir žiedo liktų siauras tarpelis“.

Išstudijavus iš visur surinktą informaciją apie Ventės rago ornitologinės stoties įkūrimo ir pirmųjų veiklos metų laikotarpį, susidaro įspūdis, kad pirmasis idėją čia įkurti ornitologinę stotį (paukščių stebyklą) pasiūlė ir pirmuosius žygius dėl stoties įkūrimo darė ne prof. T. Ivanauskas, o Ventės rago švyturio prižiūrėtojas M. Posingis. Prof. T. Ivanausko asmeniniame archyve, saugomame Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje, yra M. Posingio jam rašytas laiškas, datuotas 1929 m. lapkričio 30 d. Iš visų šiame archyve esančių M. Posingio laiškų šis pirmasis. Laiške M. Posingis pirmiausia atsiprašo už trukdymą ir rašo: „Manau, kad dalykas, kurį noriu pranešti, ne be svarbumo.“ Toliau švyturio prižiūrėtojas pasakoja, kad pas jį buvo atvykę E. Christoleitas, o vėliau M. Šneteris ir V. Riupelis. Rašo, kad šie stebėjo paukščių migraciją, o jiems išvykus tai daro jis. Dar teigia, kad svečiai iš Rasytės jam atvežė knygų apie paukščius. M. Posingis profesoriui siūlo pasitarti su vienu ar kitu Lietuvos ornitologu, nes manąs, kad jei tai daryti galintys vokiečiai, tai ir lietuviai gali. Jis net informuoja, kad netoli švyturio yra tuščias namas, kurį būtų galima už „menkus“ pinigus pirkti ir steigti „Lietuviškąją paukščių perspėjimo stotį“. Toliau rašo: „Šiaip mielai aš vienam ar kitam Lietuvos ornitologui pristatyčiau savo perspėjimus (stebėjimus – autoriaus pastaba). [...] Pasitikiu, kad šituo raštu nieko blogo nebūsiu padaręs, tiktai noriu savo Tėvynei kaip galima pasitarnauti, o, manau, mokslui ir ornitologija turi daug reikšmės. Reikalui esant mielu noru parašysiu daugiau.“

2009-ieji – ypatingi Lietuvos ornitologijai metai. Šiemet sukanka 80 metų nuo sistemingo paukščių žiedavimo Lietuvoje pradžios. Lygiai tiek pat metų sukanka ir nuo daugiau ar mažiau sistemingų paukščių stebėjimų Ventės rage pradžios, t. y. nuo Ventės rago ornitologinės stoties (stebyklos) įkūrimo. Tačiau paukščiai žieduoti Ventės rage buvo pradėti metais vėliau – 1930-aisiais. Šios stoties įkūrimo iniciatorius buvo Ventės rago švyturio prižiūrėtojas M. Posingis, o jo idėją įvertino ir palaikė žymus Lietuvos gamtininkas prof. T. Ivanauskas.