Ornitologai Lietuvoje karstosi po keliasdešimties metrų medžius, visą dieną „kepa“ ant saulės žvalgydami miško medžių viršūnes žiūronais, iš įvairių žabų renčia lizdus. Visa tai daroma stengiantis išsaugoti Lietuvoje itin retą paukštį – mažąjį erelį rėksnį. Tiesa patys rėksniai prie ornitologų pastangų mažai prisideda. Gimę du broliukai ereliukai viename lizde neišsitenka.
Per antradienį surengtą išvyką su miškininkais ir ornitologais vienas iš šių erelių lizdų atrastas tuščias. Kitame žydromis kaip ežeras akimis klapsėjo mėnesio amžiaus jauniklis. Tačiau grįžtant atgal miškininkų dėmesį patraukė prie išvartų besimėtantys šoviniai. Netrukus šalia esančiame kanale buvo atrastos ir trys šovinių juostos. Kas ir kokiu tikslu nešiojasi tiek šovinių šalia „Natura 2000“ teritorijų?
Gamtos fotografo Vytauto Knyvos teigimu, nuo tos akimirkos, kai vienas iš mažųjų erelio rėksnio jauniklių sugeba pakelti galvą, jis pradeda brolį kapoti snapu.
Taip lizde galiausiai lieka ne daugiau kaip vienas paukštis. Kaip antradienį viešėdami Kaišiadorių miškų urėdijos Būdos miške įsitikino GRYNAS.lt žurnalistai, už Europos Sąjungos lėšas vykdomame projekte dirbančių „Gamtosaugos projektų vystymo fondo“ ornitologų pastangas lengvai aukštyn kojomis gali apversti ir pati motina gamta.
Iš kur šoviniai?
Viename iš didžiulių ąžuolų, kuriame dar prieš porą savaičių patogiai įsitaisęs tupėjo mažojo erelio rėksnio jauniklis, mažylio nebebuvo. Projekto vadovas ornitologas Saulius Rumbutis tik skėsteli rankomis: ereliukas tikrai čia gyveno, tačiau kažkas jį nužudė. Galbūt retu paukščiu pasimėgavo kiaunė. Vos žuvus jaunikliui lizdą apleido ir šioje vietovėje perėję tėvai.
Kitoje vietoje žurnalistus ir gamtininkus aplanko sėkmė – ornitologų seniau aptiktame lizde tupi jauniklis žydromis akimis. Jis su maišu nuleidžiamas žemyn ir turi iškęsti kelias minutes spragsinčių fotoaparatų.
Peržiūrinėdami žurnalistų nuotraukas gyventojai gali pasipiktinti, kad erelis taip drąsiai imamas į rankas. Tačiau gamtininkai nuramina, kad „jo nebeprižiūrės mama“ principas galioja tik žinduoliams.
Paukščiai uoslės praktiškai neturi, todėl po geros valandos grįžusi erelė nė nenujaus, kad sūnus ką tik dalyvavo pirmojoje savo „spaudos konferencijoje“.
Grįžtant miškininkų akys užkliūva už šalia išvartos besimėtančių šovinių. Netrukus Kaišiadorių miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Rolandas Miliukas iš vandens sklidino kanalo ištraukia net tris jų juostas. Kas čia dabar?
Gal į saugomus erelius kėsinasi brakonieriai? Ornitologai ramina, kad Lietuvoje ereliai, jų plunksnos ar kitos kūno dalys neturi paklausos, nėra išprotėjusių kolekcionierių, grobiančių kiaušinius tiesiai iš lizdų.
R. Miliukas svarstė, kad greičiausiai juostos liko nuo Ruklos kariuomenės padalinių pratybų. Gal raginamas vyresniojo bėgti greičiau, karininkas jas pametė, kad būtų lengviau bristi per upelį.
Girininkas teigia, kad apie pratybas miškuose kariškiai praneša, tačiau jos kartais apima didžiulę įvairių miškų teritoriją.
Žurnalistai pastebi, jog miške liko ir kitokių „dovanėlių“. Ten, kur kareiviai greičiausiai buvo prisėdę pasistiprinti, mėtosi įvairios šiukšlės, buteliukai.
Saugomos buveinės – ten, kur daugiausia medienos
Prieš išleisdamas žurnalistus stebėti mažojo erelio rėksnio žiedavimo Kaišiadorių miškų urėdas Stasys Truskauskas prisipažino, jog tuo metu, kai gamtininkai urėdijos miškuose paskelbė aptikę retų paukščių ir nusprendė čia įkurti saugomą buveinę, miškininkai neapsidžiaugė.
Taip pat šis paukštis galėtų būti laikomas sodininkų draugu, nes kai trūksta pelinių graužikų, jis valgo daug kurmių ir neša į lizdą. Visi sodininkai pamatę jo nuotraukas (su kurmiu snape, – red. past.) paprastai labai apsidžiaugia. Peri jis brandžiuose medžiuose ir senuose miškuose. Ir kodėl atsiranda tų dirbtinių lizdų poreikis? Tai ne todėl, kad ereliai nemoka sau susikrauti lizdo.
„Mes labai priešinomės, kai mūsų plotuose norėjo įkurti ir įkūrė, be abejo, tą „Natura 2000“ teritoriją – Būdos biosferos poligoną. Tuomet buvo aiškinama, kad čia gyvena dvylika porų vapsvaėdžių (kitų plėšriųjų paukščių, mintančių vapsvomis, - red. past.) Kovojome, nes toje vietovėje buvo pagrindinė mūsų mediena – padaryta melioracija, padaryti keliai. Bet niekaip neiškovojome. Biosferos poligoną mums „įbombino“. Vis tik mes suprantame, kad miškas – tai ne tik kubiniai metrai ir pinigai. Kartu tai ir biologinė įvairovė, paukščia ir žvėrys“, – apie santaiką su gamtininkais ir susitaikymą su saugoma buveine kalbėjo Kaišiadorių miškų urėdas.
Jis patikslino, kad saugomų plėšriųjų paukščių buveinių gausa urėdijai nepatinka ne todėl, kad aplink lizdus atitinkamu atstumu negalima kirsti miško, tačiau todėl, kad nuo kovo 1-osios iki rugpjūčio 1-osios dienos miškuose apskritai neleidžiama jokia ūkinė veikla.
„Tai, patikėkite, didelis iššūkis. Praktiškai toje urėdijoje kirtimų negali vykdyti“, – skundėsi urėdas.
Vis tik jis pripažįsta, jog kirtimus galima perplanuoti ir žinant, kuriose vietose yra mažojo erelio rėksnio lizdavietės, taip ir padaryta.
Daugiau informacijos ir nuotraukų galeriją rasite čia :>>>
