Kaip ir kasmet, 2016 m. Lietuvos ornitologų draugija (LOD) vėl skelbia metų paukštį. Šiemet juo tapo juodasis čiurlys (Apus apus). Metų paukščio akcijos skelbiamos įvairiose pasaulio šalyse, jų tikslas – atkreipti visuomenės, aplinkosaugos institucijų dėmesį į paukščių rūšis, kurioms tuo metu labai reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys ar specialios apsaugos priemonės, noras išsiaiškinti tikrąją rūšies populiacijos būklę šalyje. Nors dažniausiai tam pasirenkama reta ar nykstanti rūšis, tačiau 2016 metų paukščiu tapo dažni ir plačiai Lietuvoje paplitę čiurliai. Nors dar prieš keletą metų buvo teigiama, kad čiurlių populiacijai pavojaus nėra, paskutiniais metais tokia grėsmė iškilo staiga. Perintys paukščiai stipriai nukenčia dėl šalyje įsibėgėjančios daugiabučių namų renovacijos, kuri diegiama visoje jos teritorijoje. Renovacijos metu pirmiausiai sunaikinamos jų lizdavietės: užsandarinamos ventiliacijos angos, pastogių, palangių ir kiti plyšiai, kuriuose čiurliai labai noriai peri. Neretai renovacijos metu nukenčia ir čiurlių dėtys ar palikuonys, o kartais užmūrijami ir gyvi perintys suaugę čiurliai. Tai LOD kelia didelį rūpestį, todėl šiemet „metų paukščio“ akcijos metu bus siekiama ieškoti galimų problemos sprendimo būdų. Tam tikslinga pasinaudoti kaimyninių šalių, ypač Lenkijos, patirtimi. Be to, planuojame skatinti žmones aktyviau prisidėti atkuriant renovacijos metu sunaikintas čiurlių perėjimo vietas – kaip viena iš tokių veiklų gali būti inkilų čiurliams iškėlimas. Taip pat labai svarbu projektavimo metu renovuojamuose pastatuose prie pat stogo palikti 5–7 cm skersmens angas čiurliams perėti.
Apie metų paukštį
Lietuvoje nuo seno gyvena juodasis čiurlys, o tik pastaraisiais metais aptiktos dvi užklydėlių rūšys – baltapilvis alpinis čiurlys (Apus melba) ir blyškusis čiurlys (Apus pallidus).
Turimais duomenimis ir ekspertiniu vertinimu, pastaraisiais metais Lietuvoje perėjo 50 000–100 000 juodojo čiurlio porų. Tačiau tokios plačios perinčios populiacijos įvertinimo ribos reiškia, kad trūksta tikslesnių žinių apie perinčios populiacijos gausą ir jos paplitimą šalyje. Nors neseniai čiurlių būklė nekėlė rūpesčių, dabar jau neabejojama, kad šalyje prasidėjęs daugiabučių namų renovacijos procesas neigiamai atsilieps perinčių juodųjų čiurlių populiacijos gausai.
Juodasis čiurlys – migruojanti, plačiai paplitusi ir perinti Lietuvos paukščių rūšis, šalyje aptinkama labai trumpą laiko tarpą – tik gegužės–rugpjūčio mėnesiais. Paprastai paukščiai iš žiemoviečių (Afrikos piečiau pusiaujo) parskrenda gerokai atšilus orams, t.y. gegužės pirmoje pusėje. Tuo tarpu, rugpjūčiui perkopus į antrą pusę, dauguma čiurlių jau palieka Lietuvą. Taigi juodieji čiurliai pas mus tebūna tik 3 mėnesius.
Eurazijoje juodieji čiurliai paplitę nuo Geltonosios jūros iki Atlanto vandenyno, šiaurinė arealo riba eina Barenco, Baltosios jūrų pakrantėmis, Obės vidurupius, Jenisiejaus, Lenos aukštupiais, o pietuose tęsiasi iki rytinės Kinijos, Himalajų, pietinio Afganistano, Irako, Mažosios Azijos ir Viduržemio jūros pakrančių.
Juodojo čiurlio kūno ilgis siekia 16–18 cm, paukštis sveria apie 33 g. Atstumas tarp išskleistų sparnų galų siekia 42–48 cm. Nors skrendantis čiurlys kažkiek primena kregždę, tačiau yra už jas maždaug dvigubai didesnis ir ilgesniais lyg pjautuvas lenktas sparnais. Čiurlio kaklas trumpas, akys gana didelės, grobiui skrydyje gaudyti pritaikytos žiotys – plačios. Kūnas ištisai juodai rusvas, balsva tik gerklė. Jaunikliai dar juodesni už suaugusius, tik jų pagurklis baltesnis, kakta šviesi, o sparnų dengiamosios plunksnos balsvai dryžuotos. Patelės nuo patinų išvaizda praktiškai nesiskiria.
Dažniausiai juodieji čiurliai peri įvairaus dydžio miestuose, priemiesčiuose ir gyvenvietėse, kiek rečiau aptinkami nuo gyvenviečių nutolusiose atvirose miškingų ar pelkėtų vietovių atvirose erdvėse. Paprastai laikosi būreliais, rečiau – pavienėmis poromis. Peri dažniausiai bent po kelias poras vienoje vietoje, o neretai sudaro gana dideles kolonijas – viename pastate gali perėti keliasdešimt ar net keli šimtai juodųjų čiurlių porų. Menkus lizdus suka mūrinių ar gelžbetoninių namų ir kitų pastatų pastogių plyšiuose, ventiliacijos angose, įvairiose nišose, taip pat įsikuria varnėnams skirtuose inkiluose (dažniausiai šiems jau išvedus jauniklius), rečiau aukštų medžių drevėse, uoksuose. Lizdo vietą pasirenka taip, kad iš jos galėtų kristi vertikaliai žemyn. Atskridę prie lizdavietės, paukščiai neria tiesiai į jos vidų arba įsikimba į namo sieną ar medį, tvirtai laikydamiesi kibiais, aštriais nagais. Seniau daugiau čiurlių perėdavo pušų uoksuose ir drevėse, tačiau spartėjant urbanizacijai šie paukščiai labiau pamėgo įvairių statinių plyšius bei kitas angas. Prof. T. Ivanauskas yra rašęs, kad piemenys neretai išplėšdavo uoksuose ir drevėse esančius čiurlių lizdus bei kepdavosi čiurliukus, nes jie būdavę labai riebūs.
