(Tęsinys, pradžia „Paukščių žiedavimas (1)“ 2014-05-23))

Paukščių žiedavimo lopšys – Danija. Pirmasis paukščius žieduoti moksliniais tikslais pradėjo Viborgo parapijinės mokyklos mokytojas Hansas Kristianas Kornelijus Mortenzenas (Hans Christian Cornelius Mortensen, 1856–1921) 1899 m.
1890 m. birželio 6 d. jis inkile sugavo du suaugusius varnėnus. Juos abu paženklino žiedais, padarytais iš sulenktų plonų cinko plokštelių su įrašu danų kalba: „Ynglede i Viborg 1890 m“ (liet. „1890 m. perėjo Viborge“). Vėliau, stebėdamas šiuos paukščius, H. Mortenzenas nusprendė, kad toks ženklinimas nepakankamai geras – jo manymu, iš cinko padaryti žiedai paukščiams buvo per sunkūs.Zurnalas apie gamta 2009 nr2.indd
1899 m. birželio 5 d. (kartais nurodoma birželio 7 d. data) H. Mortenzenas sužiedavo pirmąjį varnėną iš aliuminio padarytu žiedu, kuriame buvo įrašas „VIBORG 1“. Iki 1899 m. pabaigos mokytojas sužiedavo 165 (kartais nurodomas ir kitas skaičius – 162) varnėnus. Visi paukščiai buvo sugauti naudojant dvylika inkilų su automatiškai užsidarančia landa sparnuočiui įlindus į inkilo vidų. Kiekviename žiede buvo išgraviruotas vis kitas numeris. H. Mortenzenas paukščiams ženklinti pirmą kartą panaudojo adresinius numeruotus žiedus, t. y. žiedus, kuriuose įrašytas adresas ir žiedo eilės numeris. Taip atsirado naujas ir unikalus paukščių tyrimo metodas – paukščių žiedavimas. H. Mortenzenas laikomas mokslinio paukščių žiedavimo pradininku, o paukščių žiedavimo moksliniais tikslais istorijos pradžia – 1899 m.
1899 m. rudenį Europos ornitologiniuose žurnaluose H. Mortenzenas paskelbė keletą pranešimų, kuriuose rašo, kad jis, siekdamas gauti informacijos apie varnėnų migracijas, šiuos paukščius pradėjo žieduoti. Taip pat prašo jam pranešti, jei šie sparnuočiai kur nors būtų aptikti. 1900 m. jis sužiedavo dar 410 varnėnų. Dar kitais metais žiedavo jau ne tik varnėnus, bet ir baltuosius gandrus, pilkuosius garnius, kirus. Žieduotojui pagelbėjo daug entuziastų. Per šešerius metus H. Mortenzenas, padedamas kitų, dažniausiai savo gimnazistų, sužiedavo 1 550 paukščių ir šio darbo rezultatais buvo patenkintas.
Pradėjęs žieduoti antis, H. Mortenzenas susidūrė su nenumatyta problema. Fiuno saloje ančių gaudyklių savininkai šiuos paukščius žieduoti duodavo tik už pinigus. Norėdamas antis sužieduoti ir paleisti, mokytojas paukščius turėdavo nusipirkti iš gaudyklių savininkų, kurie buvo profesionalūs paukščių gaudytojai. Šis faktas byloja ir apie tai, kad paukščių žiedavimo pradininkas sparnuočius žiedavo ir palyginti toli nuo gyvenamosios vietos. Juk nuo Viborgo, esančio beveik Jutlandijos pusiasalio viduryje, kur jis gyveno, iki Fiuno salos yra daugiau nei 100 km.
H. Mortenzenas viską darė savo lėšomis. Mokytojo atlyginimas tam buvo per mažas, todėl 1906 m. spalio 30 d. jis išdrįso kreiptis į Kalsbergo (Calsberg) fondą prašydamas 500 kronų finansinės paramos „eksperimentui gauti informaciją apie migrantų keliones pažymėtų paukščių metodu“. Prašymas buvo patenkintas. Vėliau parama jam buvo suteikta dar šešis kartus – iš viso 3 tūkst. kronų.
Iki 1920 m. H. Mortenzenas su pagalbininkais sužiedavo apie 5 300 paukščių, priklausančių 33 rūšims, ir gavo apie 400 pranešimų apie jų aptikimą. Daugumą paukščių sužiedavo pats mokytojas. Jis buvo ir vienas iš Danijos ornitologų draugijos, įkurtos 1906 m., steigėjų.

Kodėl paukščiai pradėti žieduoti?

Moksliniais tikslais paukščiai buvo pradėti ženklinti siekiant atskleisti jų migracijų paslaptis, nes tada dar nebuvo žinoma, kur išskrenda, kur žiemoja vieno ar kito krašto sparnuočiai.
Daug žinių apie paukščių migraciją gaunama juos stebint vizualiai (plika akimi ar naudojant optinius prietaisus). Šis metodas padeda sužinoti, kokių rūšių paukščiai, kada (kokiu metų ir paros laiku), kaip (būriais, pakrikai, pavieniui), kokiame aukštyje, kokiu greičiu, kiek jų praskrenda pro konkrečią vietą (ten, kur jie stebimi). Toks paukščių stebėjimas – visuotinai pripažintas ir svarbus iki šiol visame pasaulyje tebenaudojamas sparnuočių migracijų tyrimo metodas. Tačiau atskleisti nemažai paukščių migracijos paslapčių ir išsiaiškinti kai kurias jų ekologijos ypatybes šiuo metodu tiesiog neįmanoma, nes jis tam yra netinkamas.
Vizualiai stebint paukščių migraciją, gaunama informacija apie visus paukščius, bet nieko neįmanoma pasakyti apie konkrečius sparnuočius. Nieko negalima pasakyti, kur tie paukščiai, skrendantys pro konkrečią vietą, nuskrenda, kokiais maršrutais keliauja, kiek laiko sugaišta kelyje, kur sustoja ilgiau pailsėti migruodami ir pan. Be to, rūpėjo žinoti, kur žiemai išskrenda konkrečioje vietoje perintys vienos ar kitos rūšies sparnuočiai.
Atsakyti į šiuos klausimus galima analizuojant tik individualiai paženklintų (kai kiekvienas ženklinamas ženklu, pagal kurį paukštį galima išskirti kaip atskirą konkretų individą iš visų paženklintų ir neženklintų sparnuočių) ir vėliau aptiktų individų žiedavimo bei aptikimo duomenis. Siekdamas gauti tokią informaciją, o pirmiausia norėdamas išsiaiškinti, kur paukščiai išskrenda žiemoti, H. Mortenzenas pradėjo juos žieduoti adresiniais numeruotais žiedais.

Paukščių žiedavimo pradžia kitose šalyse

H. Mortenzeno pradėtas paukščių žiedavimas, kaip palyginti nesudėtingas, pigus, bet labai efektyvus ir informatyvus paukščių migracijų tyrimo metodas, labai greitai buvo pripažintas bei pradėtas naudoti ir kitose valstybėse. 1902 m. sparnuočiai pradėti žieduoti Vokietijoje, JAV, 1908 m. – Vengrijoje, Prancūzijoje, 1909 m. – Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, Rusijoje, Kanadoje, 1911 m. – Olandijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, 1912 m. – Australijoje, 1913 m. – Suomijoje, 1914 m. – Norvegijoje, 1921 m. – Islandijoje ir t. t. Kai kuriose minėtose valstybėse sistemingai paukščių žieduoti pradėti keleriais ar net keliolika metų vėliau. Zurnalas apie gamta 2009 nr2.indd
Estijoje sistemingai sparnuočių žieduojami nuo 1922 m., Latvijoje – nuo 1925 m., Lietuvoje – nuo 1929 m. Tais metais šiose šalyse įkurti paukščių žiedavimo centrai. Pirmieji sparnuočiai buvo sužieduoti gerokai ankščiau, tačiau tai buvo daroma epizodiškai, o ne sistemingai.
Zurnalas apie gamta 2009 nr2.inddApie 1930 m. paukščių žiedavimo centrai veikė jau daugumoje Europos valstybių, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kai kuriose Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos valstybėse. Nauji nacionaliniai paukščių žiedavimo centrai kai kuriose valstybėse (Albanijoje, Graikijoje, Turkijoje ir kt.), kur jų iki tol dar nebuvo, įkurti XX a. viduryje ar net antroje pusėje.
Subyrėjus Tarybų Sąjungai, nacionaliniai paukščių centrai įkurti Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, kur jų iki tol niekada nebuvo. Iširus Jugoslavijai, tokie centrai atsirado Kroatijoje, Slovėnijoje, Makedonijoje ir kitose savarankiškomis tapusiose valstybėse. Dabar paukščių žiedavimo centrai yra visose Europos valstybėse, išskyrus pačias mažiausias – Andorą, Lichtenšteiną, Monaką, San Mariną, Vatikaną.
Vakarų šalys Estijos, Latvijos ir Lietuvos paukščių žiedavimo centrus pripažino ir de jure, ir de facto net tuo laikotarpiu, kai šios valstybės dėl priverstinio inkorporavimo į Tarybų Sąjungos sudėtį buvo praradusios nepriklausomybę, o paukščiai dėl didžiulio Maskvos spaudimo buvo žieduojami beveik vien žiedais su įrašu „MOSKWA“.
Afrikos valstybėse, kuriose paukščių žiedavimo centrų nėra, gana daug čia žiemojančių Palearktikos (zoogeografinė sritis, apimanti visą Europą, didžiąją dalį Azijos ir Afriką į šiaurę nuo Sacharos dykumos) sparnuočių sužieduojama kitų šalių paukščių žiedavimo centrų (Italijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos) žiedais. Tam tikslui iš Vakarų Europos valstybių į įvairias Afrikos vietas specialiai vyksta ekspedicijos. Tokia praktika efektyvi – pranešimų apie Afrikoje žieduotų paukščių aptikimą Europoje gaunama daug daugiau nei apie Europoje žieduotų paukščių aptikimą Afrikoje. Tokia padėtis susiklostė dėl to, kad dauguma Afrikos gyventojų yra neišsilavinę – jie paprasčiausiai nežino, kaip elgtis aptikus žieduotą paukštį), be to, dėl skurdo nėra galimybių išsiųsti pranešimą apie aptiktą žieduotą sparnuotį. Per europiečių ekspedicijas Afrikoje sužieduoti Palearktikos paukščiai labai praplėtė žinias apie šių paukščių žiemovietes, migracijos maršrutus, migracijų terminus juodajame žemyne. Tai labai aktualu, nes į Afriką iš visos Europos ir iš palyginti didelių teritorijų Azijoje migruoja daugybė paukščių.

Pirmoji ornitologinė stotis pasaulyje

Pirmoji pasaulyje ornitologinė stotis įkurta Vokietijoje (Vogelwarte Rossitten). Ji buvo ir pirmoji stotis, kurioje sparnuočiai pradėti žieduoti masiškai.Zurnalas apie gamta 2009 nr2.indd
Ornitologinė stotis buvo įkurta nuošaliame Prūsijos žvejų kaimelyje Rasytė, esančiame Kuršių nerijoje (tas kraštas tuomet priklausė Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai), 1901 m. sausio 1 d. daktaro Johano Tynemano (Johannes Thienemann, 1863–1938) iniciatyva. Jam 1900 m. pavyko įtikinti Vokietijos ornitologų draugiją (Deutsche Ornitologische Gesellschaft – DOG) čia įkurti ornitologinę stotį. Jau 1896 m., pirmą kartą lankydamasis Kuršių nerijoje ir Rasytėje, daktaras ne tik susižavėjo šiuo nuostabiu gamtos kampeliu, bet ir suprato, kad per neriją praskrenda ir čia pailsėti sustoja gausybė migruojančių paukščių. Dėl šios priežasties svarbiausias stoties tikslas buvo paukščių migracijos stebėjimas.
Kuršių nerija – siauras beveik 100 km ilgio sausumos ruožas, skiriantis Baltijos jūrą nuo Kuršių marių, yra tikra migruojančių paukščių „magistralė“ ir ideali vieta paukščių migracijai stebėti. Tai vadinamojo Baltosios ir Baltijos jūrų paukščių migracijos kelio, kuriuo kasmet praskrenda daugybė Šiaurės Europos ir net Šiaurės Vakarų Azijos paukščių, ruožas. Paukščiai, traukdami pietvakarių kryptimi, pasiekia rytinę Baltijos pakrantę. Dauguma jų, nesiryždami skristi per jūrą, toliau skrenda pakrante. Kuo toliau į pietus, tuo paukščių srautas gausesnis. Ties Klaipėda šis srautas skyla į dvi nelygias dalis. Mažesnioji dalis toliau skrenda rytine Kuršių marių pakrante, didesnioji perskrenda į Kuršių neriją ir toliau traukia virš jos. Kuršių nerija buvo ideali pirmajai pasaulio ornitologinei stočiai įkurti.
J. Tynemanas paukščių migracijos tyrimams pradėjo naudoti naują metodą – žiedavimą. 1903 m. spalio 9 d. Rasytės ornitologinėje stotyje buvo sužieduotas pirmasis paukštis – pilkoji varna.
Tai, kad pirmasis stotyje sužieduotas paukštis buvo pilkoji varna, tikriausiai nėra atsitiktinumas. Kuršių nerijoje nuo seno rudenį migruojančios varnos buvo gaudomos ir vartojamos maistui. Tai darantys prūsai puikiai mokėjo pergudrauti ir sugauti šiuos atsargius paukščius. Gali būti, kad pirmoji stotyje sužieduota pilkoji varna buvo išgelbėta nuo varnų gaudytojo dantų (sugautas varnas gaudytojai nugalabydavo įkąsdami paukščiui į pakaušį; net šnekamojoje kalboje apie sugautas varnas visuomet vietoje žodžio „sugauta“ jie vartodavo žodį „nukąsta“). Šios stoties emblemoje taip pat buvo vaizduojama pilkoji varna.
Pirmaisiais metais Rasytės stotyje iš viso buvo sužieduoti tik159 paukščiai. Vėlesniais metais sparnuočiai buvo žieduojami masiškai. Pavyzdžiui, 1935 m. žiedai buvo uždėti net 114 tūkst. (!) paukščių. Stotis turėjo ir kelis šimtus žieduotojų mėgėjų, kurie sparnuočius žiedavo įvairiose Vokietijos vietose. Iki 1944 m., kai stoties veikla nutrūko, iš viso buvo sužieduota daugiau nei 1 mln. paukščių.
Iki 1929 m. Rasytės ornitologinei stočiai vadovavo J. Tynemanas (1929 m. išėjo į pensiją). Po to, iki pat stoties veiklos galo, jos vadovas buvo prof. Ernstas Šiucas (Ernst Schüz, 1901–1991). Be vietinio vadovo, 1929–1936 m. stotis turėjo dar ir vadovą Berlyne – Oskarą Heinrotą (Oscar Heinroth, 1871–1945). Iki 1923 m. Rasytės stotis priklausė Vokietijos ornitologų draugijai, nuo 1923 m. – Kaizerio Vilhelmo draugijai (Kaiser Wilhelm Gesellschaft – KWG).
Rasytės ornitologinė stotis, pirmoji pasaulyje pradėjusi masiškai žieduoti paukščius, turėjo milžinišką reikšmę tiek apskritai ornitologijos mokslo, tiek paukščių migracijų tyrimo, jų žiedavimo raidai visame pasaulyje. Ši stotis ne tik buvo žinoma viso pasaulio ornitologams, bet ir stebino labai plačia ornitologinių tyrimų programa.Zurnalas apie gamta 2009 nr2.indd

Rybačio biologinė stotis

Zurnalas apie gamta 2009 nr2.inddPo Antrojo pasaulinio karo dalis buvusio Karaliaučiaus krašto, įskaitant ir pietinę Kuršių nerijos dalį su joje buvusiu Rasytės kaimu, atiteko tuometinei Tarybų Sąjungai ir buvo pavadinta Kaliningrado sritimi. 1956 m. toje pačioje Rasytės gyvenvietėje, po karo pavadintoje Rybačio vardu, buvo įkurta Zoologijos instituto Sankt Peterburge (tuo metu – Leningradas) Rybačio biologinė stotis, o 11 km piečiau – paukščių gaudymo ir žiedavimo stacionaras, vadinamas „Fringilla“ (lotyniškas kikilio pavadinimas).
Rybačio biologinėje stotyje, atliekant ornitologinius tyrimus, nuo pat pradžios buvo naudojamas ir paukščių žiedavimo metodas. Čia paukščiai žieduojami masiškai – 1956–2003 m. (stotyje sparnuočiai tebežieduojami ir toliau, bet naujesnių duomenų nepavyko gauti) sužieduota 2 494 018 paukščių, priklausančių 197 rūšims.
„Fringilla“ stacionare paukščiams gaudyti buvo įrengtos tuo metu didžiausios pasaulyje paukščių gaudyklės, kurios iki šiol žinomos „Rybačio tipo“ gaudyklių pavadinimu. Tai gerokai modifikuotos „Helgolando tipo“ gaudyklės. Jų ilgis – iki 80 m, angos, per kurią į gaudyklę patenka paukščiai, plotis – iki 40 m, aukštis – iki 15 m.
Nuo 1993 m. iki dabar, bendradarbiaujant su Radolfcelio ornitologinės stoties (Vogelwarte Radolfzell), esančios Pietų Vokietijoje, darbuotojais, Kuršių marių pakrantės nendrynuose ir karklynuose pačiame Rasytės kaime, prie pat dabartinio Rybačio biologinės stoties pastato, paukščiai masiškai gaudomi ir voratinklinėmis gaudyklėmis.

 

Lietuvos paukščių žiedavimo centras

Ričardas Patapavičius

Šis straipsnis buvo išspausdintas žurnale „Žurnalas apie gamtą“ 2009 (2)

Komentarai
Google GmailEmail